Amato meistras
Visi turime vardą, kartais – kelis. Žmonėms visuomet svarbus ne tik pirmasis vardas, kurį gauni atėjęs į šį pasaulį, dar svarbesnis – antrasis. Tas, kurį sunkiai dirbdamas susikuri pats, kurį žmonės pažįsta ir vertina, dažnai pirmojo net ir nežinodami. Neretai nešiojame pavardę, kuri nuo protėvių turėto amato prilipusi. Kodėl kaminkrėčiai iki šiol laikomi laimę nešančiais vestuvių talismanais? Kodėl senovėje žmogaus gyvenimas prasidėdavo ir baigdavosi pirtyje? Ką anuomet žmogui reiškė barzda ir kaip šiandien gyvuoja barzdaskučiai? LRT KLASIKOS laidoje „Amato meistras“ pažinsime savo profesijos žinovus, atskleisdami herojaus portretą, pasidomėsime ir to amato skirtingų pasaulio šalių tradicijomis, pasinersime į tautinio paveldo, pasaulio kultūros istoriją, sužinosime fotoaparato ar patefono atsiradimo istorijas. Laida „Amato meistras“ transliuojama antradieniais 10.05 val. per LRT KLASIKĄ, vedėjas – Vilius Rekevičius.
Epizodai
40 metų kalviu dirbantis Vladas Kuizinas: ne visi mocartai, bet turime gerų muzikų
„Ne visi esame mocartai, bet gerų muzikantų yra daug“, – sako kalvis Vladas Kuzinas. Kalvystę jis atrado būdamas 32-ejų. Praėjus daugiau nei keturiems dešimtmečiams, meistras sako be šio amato savo gyvenimo nebeįsivaizduojantis. Jo nuomone, svarbiausia viską daryti su meilę, nes be jos tiesiog sunku.Visgi kalvį neramina besikeičiantis ssantykis su grožiu ir meistryste: „Atrodo, kad grožio pojūtis
Dvarų ekspertas Šarūnas Subatavičius: turistai lankosi pačiose neįdomiausiose vietose
Taip sako istorikas, archeologas, LDK paveldo tyrinėtojas, Aukštaitijos dvarų ekspertas Šarūnas Subatavičius.Jo veiklos horizontai neaprėpiami – nuo Šiaurės Lietuvos dvarų per Ukrainą, Lenkiją iki Pietų Amerikos, Peru, Atakamos dykumos kasinėjimų. „Darbo yra daugiau negu galiu suspėti, todėl tenka dėlioti prioritetus“, – pasakoja tyrinėtojas besidomintis mūsų regionų istorija, dvarų praeitimi, num
„Laukė kaip kunigo“: 40 metų laiškus Marcinkonyse nešiojusi Danutė labiausiai ilgisi ryšio
Laiškai – tai tokios ilgos žinutės į praeitį, ranka surašytos popieriuje, įdėtos į užklijuotą popierinį voką, su dantytu pašto ženklu. Jau užaugo žmonių karta, niekada nerašiusių ir niekada negavusių tikro laiško, atviruko, telegramos. Ar pastebėjote, kad pašto dėžutės nyksta? Paštininkė Danutė Makselienė 40 metų Marcinkonių apylinkėse nešiojo paštą. Ji kaip ir kunigas buvo laukiamas svečias visuo
Saldi svajonė, virtusi gyvenimu: per pirmą mėnesį Vita iš Varėnos iškepė 1000 tortų
25 metus Vita Valeišienė Varėnos krašte garsėjo kaip šakočių, tortų, šimtalapių ir kitokių saldumynų karalienė. Verslo pradžioje, jau pirmąjį mėnesį konditerei teko iškepti 1000 tortų! Dirbo be švenčių ir poilsio dienų, miegojo po kelias valandas – visi klientai turėjo būti aptarnauti.Dabar, pardavusi verslą, ji lengviau gali žiūrėti į kalendorių, tačiau savo saldžiosios aistros atsisakyti negali.
Bitės – ginklas nuo ligų, priešų ir nuobodulio
Ar žinote kokias žvakes degindavo valdovų rūmuose? O nuo kokių ligų gali išgydyti bitės įgėlimas? Netiesa, jog įgėlusi bitė miršta – pasakoja bitininkė, senovinių lietinių žvakių kūrėja Alma Kasperavičienė. Bitės – jos šeima, o ji vis gausėja. Ką seniau reiškė žodžiai „apsišvietęs”, „išprusęs“, „bičiulis“, „giminės pagal bites“ ir dar daug įdomaus sužinosite išgirdę laidą „Amato meistras“.Ved. Vil
Trakuose darbavosi geriausi sodininkai
Ar žinote, kiek amatininkų subūrė Trakų krašto amatininkų gildija? O gal girdėjote – kaip kilo karas dėl medinio kibiro? Kokios tautinės juostos populiariausios Trakuose ir kokie mediniai šaukštai geriausi – papasakos Trakų krašto kultūros ir amatų asociacijos pirmininkė Dominyka Semionovė, tautodailininkė, meno kūrėja Ramunė Petkevičienė ir Medinaičių svetainės šeimininkai, tautodailininkai Dalia
Kokie amatai seniau buvo šilinių dzūkų kaime
Viduramžiais, beje, tai mes dabar juos taip vadìname, seniau žmonės vadindavo „Modernitat“ – suprask, moderniais laikais, pakeitusiais senovės Romos imperijos laikus, taigi anuomet galiojo paprotys, kad į miestą pabėgęs baudžiauninkas tapdavo laisvas, jei mieste išgyvenęs metus ir vieną dieną. 1907 metais Vìlniuje veikė 261 fabrikas. Juose 4 200 darbininkų pagamindavo prekių už 6,5 milijono tuom
„Druskos karalienė“, arba Paskutinė druskos iš mineralinių šaltinių virėja
Homeras ją vadino Dieviška. Plinijus vyresnysis teigė, kad ji, „dieviškoji substancija“ kaip ir Saulė – žmogui būtina. Senovės Kinijoje už druską brangesnis buvo tik auksas. Romoje kariai gaudavovo „soliariumą“ – piniginę pašalpą druska. 312 m. Romos Imperatorius Konstantinas įvedė pinigą – Soldi, o žmones, kuriems mokėjo tokiais pinigais, vadino „soldatais“. „Žmogus gali apsieiti be aukso, be dru
Kuo senieji elektromobiliai gali nustebinti net šiandien
Ar žinote, kad daugiau kaip prieš šimtą metų, dar 1918 m. pagaminti pirmieji elektromobiliai buvo skirti moterims? Jie jau tuomet galėjo nuvažiuoti 200 kilometrų, o vidaus degimo varomi automobiliai, tiesiog dar neturėjo „starterio“ – užvesti juos reikėjo ilga rankena, – pasakoja senovinių automobilių kolekcionierius, muziejininkas, restauratorius Augustinas Jankevičius.Senovinių automobilių muzie
Molio žmogus: penki dešimtmečiai tarp tradicijos ir kūrybos
Jau pusę amžiaus tautodailininkas Mindaugas Rutkauskas minko, lipdo, žiedžia, degina ir glazūruoja molį. „Jei nėra įkvėpimo ir geros nuotaikos, dirbk nedirbęs – viskas krenta iš rankų“, – sako keramikas, molį pamilęs dar vaikystėje. Tradicinę lietuvišką keramiką puoselėjantis meistras pasakoja apie amato kasdienybę, besikeičiančius žmonių skonius, kūrybos džiaugsmus ir iššūkius. Kodėl liaudies ker
Senųjų krosnių paslaptys: nuo Pirmojo pasaulinio karo iki šiandien
Jau 15 metų krosnių meistras Igoris Lazarevas kuria, restauruoja ir tyrinėja krosnis bei židinius. Jo rankomis atgimsta ne tik šildymo įrenginiai, bet ir istorijos – kokliuose randami Pirmojo pasaulinio karo laikų ženklai, o kiekviename Lietuvos krašte krosnys pasakoja savitą pasakojimą. Kodėl žmonės vis dar svajoja apie krosnį „kaip pas močiutę“, kuo krosnininko amatas susijęs su kalviu, keramiku
Skulptūrų parkas, augantis jau tris dešimtmečius
Jau 50 metų liaudies menininkas Antanas Česnulis kuria iš ąžuolo, akmens ir metalo, o jo puoselėjamas skulptūrų parkas gyvuoja jau 30 metų. Menininkas įsitikinęs, kad svarbiausia žmogui atrasti veiklą, kuri teiktų džiaugsmą ir prasmę. Apie kūrybą, nesibaigiančius sumanymus, amatą ir gyvenimą, kuriame vis dar netrūksta naujų idėjų, kalbamės su Antanu Česnuliu.Ved. Vilius Rekevičius
Barzdaskutys Paulius: šiandien, ypač mažesniuose miesteliuose, tai itin perspektyvus amatas
„Barzda filosofu nepadaro“, – sakė senovės graikai. „Geriau vieną kartą pagimdyti, negu visą gyvenimą skustis“, – juokavo anglai.Kaip rašė Jeronimas Prahiškis, Lietuvoje barzdas skusti pradėjo Vytautas Didysis. Nepaklusniuosius, neva, baudė mirtimi – atiduodavo meškoms suėsti. O „lietuviui kartais lengviau netekti galvos, nei barzdos“.„Barzdaskutys, ypatingai mažesniuose miesteliuose, šiandien lab
Knygrišio paslaptys: kaip pasigaminti smegenų rauge mirkytą zomšinį knygos viršelį?
Šiandien rinkdami makulatūrą, nesusimąstome – iš kur atkeliavo šis žodis? Mažai buvo šio amato atstovų viduramžiais, nedaug jų yra ir šiandien. Daug dalykų – nuo chemijos iki lotynų kalbos turi išmanyti knygrišys. Kokias knygas slėpdavo maldaknygėse, Stalino raštuose? Kaip pasigaminti elnio odos, smegenų rauge mirkytą zomšinį knygos viršelį?„Ne visa – kas gražu, yra gražu“, – knygrišio amato pasla
Bitininkas Algis: bitės kaip ir žmonės – daug dirbdami daugiau turi, bet greičiau miršta
120 milijonų metų gyvuojančios bitės nyksta. Yra skambinančių varpais, kad iki 2035 metų bitės gali išnykti visai. Kai bitės žus, žmonėms bus likę gyventi 4 – 5 metai. Be bičių neturėtume ne tik midaus, medaus, bet ir vaisių, daržovių, uogų, riešutų, išnyktų ir grikiai, ir bulvės, ir vynuogės. Nebūtų nei vyno, nei cepelinų.„Receptas paprastas – ką gamta duoda, tą ir turim, – sako bitininkas Algis
Kuo juostų audimas susijęs su matematikos egzaminų rezultatais?
„Moterys nė kiek nesilpnesnės ir netgi stropesnės negu vyrai, ale jeigu anos smaugia, tai smaugia su meile ir pamažu, o vyrai tik čekšt, plekšt ir nėra. Tačiau audžiant vilną, tas staigus primušimas labai daug kų duoda“, – sako tautinių juostų pynimo ekspertas Algirdas Braidokas. Žmona Rasa jam pritaria.Jeigu mokykloje, ketvirtoje klasėje vaikai bent metus pasimokytų juostas austi, abitūros matema
Drožėjas Gintautas: mes turime širdį, o medis – šerdį, esam žiauriai panašūs
2001 m. lietuvių kryždirbystė įtraukta į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą.Medžio drožėjai – ir amatininkai kūrėjai, ir vietos istorijų pasakotojai. Drožiniai – stogastulpiai, kryžiai, skrynios ar verpimo rateliai – vaizdavo mitologines būtybes, dangaus ženklus ar šeimos istorijas. Drožiniai buvo tarsi užkoduota kalba, perduodanti žinią iš kartos į kartą. Europos viduramžių bažnyčiose drožėjai k
Skilandis su legenda – laikas ją sukurti
„Gerą skilandį prikimšti – tai ne kopūstų lauką užauginti. Yra rimtesnių klausimų ir reikalų“, – sako Audronė ir Kazys Žiliai, jau 30 metų gaminantys ekologiškus skilandžius. Jų gaminys vienintelis toks Baltijos šalyse turintis europinį geografinės nuorodos sertifikatą.„Visos dešros turi savo istorijas ar bent jau legendas, tik mūsų skilandis – ne. Jau pats metas būtų ją sukurti ar bent jau pasvaj
Minkyti molį gali visi
Seniausi rasti žinomi moliniai puodai datuojami apie 18 000–20 000 m. pr. Kr. Tai rodo, kad keramika atsirado anksčiau nei žemdirbystė – tai radikaliai pakeitė archeologinį požiūrį į civilizacijos raidą.Puodžiūnų, Kaniūkų, Rinkūnų šeimų dinastijos šimtmečiais puoselėjo puodų žiedimo tradicijas, tai daryti net ir pavardė įpareigojo. Senajame Daugėliškyje, Ignalinos rajone įsikūrusios keramikos stud
Kodėl duona tapo pasauliniu maisto simboliu? Pokalbis su duonkepe Audrone Kiseliene
Duona – pasaulio simbolis. Biblijoje ji minima daugiau nei 500 kartų. Duoną kepė jau prieš 14 000 metų. Seniausi duonos kepimo pėdsakai rasti dabartinės Jordanijos teritorijoje. Apie 3500 m. pr. Kr. egiptiečiai pradėjo naudoti natūralų rauginimą. Jie pirmieji rašytiniuose šaltiniuose mini duonos rūšis, jau tada fasuodavo ir ženklindavo kepalus.Kaip duonelę kepti, gerbti ir mylėti pasakoja Radviliš
Geriau įsiamžinti „su dantimis ar be dantų“? Apie fotografijos „sportą“
„Fotografija – savo rūšies sportas. Foto mėgėjų greit bus ne mažiau, kaip ir kitų sportininkų“, – 1937 m. rašė laikraštis „Žemaičių prietelius“.Juos vadina „akimirkos vagimis“, „šviesos dailininkais“ ar metraštininkais. Fotografai Saulius Saladūnas ir Algimantas Pakarklis šiam amatui paskyrė visą savo gyvenimą. Ar žinote kur galima rasti tikrą fotoateljė? Kodėl senovinėse nuotraukose žmonės nesišy
Gyvenimą linams paskyręs Vošteris: liūdna, kad stodami į ES nesuderėjom palankių sąlygų
Lininiais drabužiais žmonės rengėsi dar prieš 30 tūkstančių metų. Jau tada buvo pastebėta, jog linas ir vėsina, ir gydo, ir saugo, ir maitina. Bronislavo Liubomiro Vošterio pavardę žino visi linų augintojai. Jau devintą dešimtį baigiantis skaičiuoti ūkininkas tvarko žemės ūkio techniką, rašo knygas, veda edukacijas, moko jaunąją kartą, prekiauja, ūkininkauja ir, atrodo, net nesiruošia poilsiauti.
Pirtininkystės amato meistrė Nijolė: per prakaitą žmogus atsisako daug nuodingo balasto
Kodėl viduramžiais žmonės bijojo praustis? Kiek kartų savo gyvenime prausėsi Liudvikas XIV? Kokios buvo viešosios pirtys senovės Lietuvoje? Kada verta rinktis drebulės, o kada – klevo ar ąžuolo vantą? Pirtininkystės amato meistrė Nijolė Nagurnaitė pamokys, kaip teisingai surišti ir prižiūrėti vantą, kad ji tarnautų bent kelerius metus. Ved. Vilius Rekevičius
Kaminkrėčiai – suodini laimės nešiotojai
Jau šešiolika metų sutuoktiniai Jurgita ir Marius Šimkai laipioja namų stogais, jie valo kaminus ir dalija aplinkiniams laimę. Jie tikrai nesupyks, jei sutikę paprašysite paliesti jų laimingą kaminkrėčio sagą.Kodėl kaminkrėčio uniformoje 13 sagų? Kodėl jie naujakurių, vestuvininkų ir automobilininkų laimės talismanai?Ved. Vilius Rekevičius.
Apie laivavedžio amato subtilybes ir seklumas
Jau 40 metų Lietuvoje šis amatas kiek primirštas, o juk tai – viena geriausių profesijų. Upeivis plaukioja gražiausiomis vietomis, turi ilgiausias atostogas ir visuomet gali pasiekti krantą. Laivų Lietuvoje daugėja, tiesa, kapitonų kartais tenka ieškoti kaip dinozaurų, gerąja prasme, pastebi laivo „Algirdas“ vadovas Mindaugas Juodelis.Ved. Vilius Rekevičius
Kam „popierininkui“ kalavijas ir kitos popieriaus gamybos paslaptys
Šio cecho atstovai senovėje vieninteliai iš amatininkų turėjo teisę nešioti kalaviją. Apie tikro, vandens ženklais žymėto popieriaus gamybos istoriją pasakoja Prienų krašto muziejaus edukologė ir popierininkė Emilija Petrauskaitė. „Amatininke ar net pameistre savęs vadinti dar negalėčiau“, – sako ji.Kiek metų seniau reikėjo darbuotis skudurų plėšytoju, gizeliu, pameistrio padėjėju, pameistriu, kol
Gyvūnų kaukolių drožinėtojas: klientai - ir baikeriai, ir ieškantys savo vikingų šaknų
„Kas nepažįsta Dievo, laiko jį velniu“, – sako labai netradicinio Lietuvoje amato meistras Danas Zymonas. Jis profesionaliai drožinėja, inkrustuoja, graviruoja gyvūnų kaukoles. Ir tai – ne hobis, mat gana populiarūs kokybiški gaminiai seniai virto pragyvenimo šaltiniu. Pasak menininko, tokie kūriniai – tai istorijos, apsaugos, pagaliau, reinkarnacijos ir virsmo kažkuo nauju, simbolis.Ved. Vilius R
Mimų kasdienybė: patys sau aktoriai, režisieriai, garsistai, choreografai ir siuvėjai
Senovės Lietuvoje juos šaukdavo „Aimata“ ar „Kiketa“. Ir Vytautas, ir Jogaila, ir Žygimantas Augustas rūmuose turėjo tokių žmonių baltais veidais, ir tik gerokai vėliau juos imta vadinti juokdariais. Kai nusibosdavo, karaliai mimais keisdavosi. Nelengva nemokant kalbos linksminti kitą bosą – galbūt taip ir vystėsi pantomimos amatas? O kaip sekasi aktoriams šiandien?Daugelis juos tikrai matėte, tik
Kiek peilių virtuvėje turi turėti save gerbianti šeimininkė?
Jei pjaustydami svogūną liejate ašaras – kaltas ne svogūnas, o jūsų atšipęs peilis, sako peilių gamintojas Paulius Jančiukas. Jis nepabijojo savo vaikystės svajonę paversti amatu, dėl kurio net teko atsisakyti gana patogaus programuotojo darbo.Galąsti peilius galime ir į akmenį, ir netgi į automobilio stiklo kraštą, bet geriau turėti tikrą peilį. Vienur peilio dovanoti nevalia, kitur tai – pagarbo
Suvalgome tūkstančius tonų šakočio per metus – gal metas nacionalinei šakočio dienai?
„Keturias valandas kepame ir per penkias minutes suvalgome“, – šypsosi sertifikuota pyragų karaliaus – šakočio – kepėja Onutė Raudeliūnienė Pasaulyje suskaičiuojama per 60 skirtingų šakočio receptų, kepamas jis dar nuo 1426 metų. „Lietuviai kasmet suvalgo per 300 tūkstančių tonų šakočio. Jeigu pakrautume juos į krovininius autotreilerius, išeitų 75 tūkstančių autovežių traukinys“, – skaičiuoja did
Gamta žolininkės akimis: kaip nosis tampa amato įrankiu?
Žmogus gali atskirti 10 000 skirtingų kvapų. Tai galinčius žmones tiesiog nosimis ir vadina. Tiesa, norint tapti geru žolininku, vien geros nosies neužtenka, dar reikia žinių, intuicijos ir kruopštumo. Jau šešiolika metų žolininkė Reda Vaikšnorienė džiaugiasi galimybe pažinti gamtą ir perduoda savo žinias žmonėms.Kur yra pasaulio parfumerijos sostinė, iš kur kilo odekolonas? Kuo gelbsti levandos,
Laikrodžius taisantis meistras: „Kai įžengėme į plastmasės laikus – viskas atpigo“
Laikrodžiai – žmogaus pasaulėjautą pakeitęs išradimas, iki šiol apaugęs stipria mitologija ir simbolika. Ar laikrodininkas taiso laikrodį, ar laiką? Ar žinojote, kad „Gudrus gaidys“ – tai prieškarinėje Lietuvoje gamintų žadintuvų pavadinimas? O kiek sveria didžiausio pasaulyje laikrodžio su gegute paukštė?Iš laikrodžių galime pasimokyti kantrybės. „Jie niekur neskuba, net ir vėluodami“, – sako lai
Odė jos didenybei bulvei
Senovės Inkų imperijoje laiką skaičiavo bulvės virimo laiko tarpsniais – 1 valanda prilygo bulvės išvirimo laikui. Prancūzijoje seniau buvo uždrausta auginti bulves, Prūsijoje jas auginti privalėjo visi. Šiandien žinome per 5000 bulvių rūšių.Sertifikuoto tautinio paveldo puoselėtojai Rima ir Vytenis Bagdonavičiai, Dalia Ramonienė ir Onutė Raudeliūnienė neįsivaizduoja savo stalo be bulvinių protėvi
Kaip prakalbinti metalą? „Pakalusio“ kalvio istorija
Jau 4000 metų žmonija lieja ir kala geležį. Kalviai kartais tampa teisėjais, kunigais, archeologais ar netgi dievais.„Be kalvio, nebūtų ir kitų amatų”, – įsitikinęs „pakalęs“ kalvis Juozas Kavaliauskas, į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtrauktos, kalviškos kryždirbystės dirbinių kūrėjas, ir šypsodamasis prideda: „Tvorų, vorų ir krokodilų nekalu. Tokia mano konstitucija”.Ved. Vilius R
Daugiau nei 2000 sūrio rūšių – kodėl pasaulis pametė galvą dėl šio produkto?
„Valgis be sūrio – tai kaip diena be saulės“, – sako prancūzų liaudies patarlė, „Sūris...“ – sako vokiečiai, reikalui pakrypus į blogąją pusę.Jau 6 000 metų žmonija valgo sūrius. Dar Julijus Cezaris stebėjosi kaip galima pagaminti tiek daug skirtingų sūrio rūšių. Generolas Šarlis de Golis sakė – „Kaip galima valdyti šalį, kurioje vien tìk sūrio 246 rūšys“. Dabar priskaičiuojama jau per 2000 sūrio
Kokią žingsnių garantiją savo batams suteikia batsiuvys?
Japonijoje namuose „gatvės batais“ avėti nevalia, Izraelyje – priešingai, namuose visi vaikšto batais apsiavę. Meksikoje visų batai turi blizgėti. Palestinoje ant batų užrašo niekinamo žmogaus vardą, vakaruose gamintojai ant bato savo vardą dažnai net aukso raidėmis užrašo. Kad suprastum kitą žmogų, turi bent tris dienas pavaikščioti jo batuose...Tikrus batsiuvius, modeliuojančius ir siuvančius in
