Bala žino
Tradicinė kultūra yra tapusi savo pačios įkaite – šių laikų žmogui neretai sunku rasti ryšį su tuo, kas tiesiogiai, bet ir nejučiomis buvo komunikuota ilgus dešimtmečius, pabrėžiant folkloro sakralumą, senųjų lietuvių išmintį ir dorybingumą, pasirenkant nutylėti arba visiškai ignoruoti kitus gyvenimiškus aspektus. Tautosakos rinkimo ištakos ir motyvai, įvairūs liaudies medicinos aspektai, seksualumo raiška folklore, tradicijos tąsa šiuolaikinėje muzikoje – tai tik dalis temų, aptariamų kartu su laidos svečiais, mėginant išryškinti mažiau žinomus tradicinės kultūros aspektus ir siekiant jei ne sugriauti, tai bent jau paklibinti mūsų visuomenėje nusistovėjusius stereotipus. Vedėjai – Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė, Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys.
Epizodai
Kaip piemuo tapdavo pusberniu, bernu, o piemenė – pusmerge ir merga?
Šįkart „Bala žino“ aiškinasi, kaip tradiciniame Lietuvos kaime vaikas tapdavo jaunimo bendruomenės nariu. Šiandien pilnametystę ir suaugystę siejame su brandos atestatu, vairuotojo teisėmis, aštuonioliktuoju gimtadieniu ar pirmu darbu, tačiau tradicinėje kaimo bendruomenėje vien amžiaus dar nepakako – reikėjo, kad tave pripažintų savi. Kaip piemuo tapdavo pusberniu, bernu, o piemenė – pusmerge ir
Kaip vienišų mamų patirtys atskleidžia tradicinės šeimos sampratos ribotumą
Kaip rodo statistika, Lietuvoje daugiau nei pusė išsiskyrusių porų turėjo nepilnamečių vaikų, iš kurių didžioji dalis liko gyventi su motinomis, tačiau, kaip parodė dr. Rūtos Latinytės atliktas tyrimas, pastarosios susiduria su daugybe stereotipų, apsunkinančių tiek jų, tiek jų atžalų gyvenimus. Į šią opią problemą laidoje pažvelgsime per mitologijos prizmę ir panagrinėsime laimės vaizdinį, kuris
Nuo sanatorijų iki šuns taukų: kova su džiova 1926-aisiais
1926 metų rugsėjį „Draugija kovai su tuberkulioze“ publikavo pirmąjį laikraščio „Kova su džiova“ numerį. Laidoje pasigilinsime, kodėl prireikė tokio leidinio, kas jame buvo rašoma ir ar liaudis paisė gydytojų nuomonės bei patarimų tuberkuliozės klausimais.Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys
Kur du stos – daugiau padarys, arba ką veikė broliai Basanavičiai
Šįkart „Bala žino“ kalbėsime apie du brolius Basanavičius – Joną ir Vincą – ir jų bendrą indėlį į lietuvių folkloristiką. Minėdami Jono 175-ąsias ir Vinco 165-ąsias gimimo metines, pasigilinsime ne tik į tautos patriarcho, bet ir į jo jaunesniojo brolio veiklą, nes pastarojo nuveikti darbai ilgai liko Jono nuopelnų šešėlyje. Kaip atsirado garsieji J. Basanavičiaus tautosakos rinkiniai? Kaip vyko b
Kaip lietuviai prisijaukino „velnio žolę“ – tabaką
XV a. į Europą Kristupas Kolumbas pargabeno ne tik bulves, pomidorus, kukurūzus, bet ir tabaką. Pastarasis augalas netruko ne tik išplisti, bet ir būti pakrikštytas „velnio žole“, o jo vartojimas galėjo užtraukti įvairias bausmes skirtingose religinėse bendruomenėse. Paskutinėje antrojo sezono laidoje gilinamės į lietuvių išmonę aiškinant tabako atsiradimą, paplitimą ir pripratimą.Ved. Asta Skujyt
Bala žino. Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys
Bala žino. Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys
Nei vaiko, nei vainiko: moters kūnas ir tradicinės bendruomenės lūkesčiai
Kaip sako lietuvių patarlė, „Verčiau jaunai martauti negu senai mergauti“ - taip nuo pat vaikystės mergaitėms tradicinėje bendruomenėje buvo diegiama, kad jų gyvenimo tikslas - ištekėti ir susilaukti vaikų. Tačiau kaip ir dabar, taip ir seniau, vaikas (ar vaikai) galėdavo rastis ir iki vestuvių, o susilaukti vaikų tiek, kiek Dievas duos, taip pat ne visada būdavo pageidaujama, ypač turint omenyje,
Svaigusis etninės kultūros pasaulis – alus ir midus senovėje
Ar žinojote, kad senovės lietuviai per gyvenimą galėjo išgerti daugiau alaus nei vandens? Tačiau ar tikslu tą gėrimą vadinti alumi? Šioje „Bala žino“ laidoje kartu su mitologe Daiva Vaitkevičiene keliaujame į svaigiųjų gėrimų pasaulį – nuo midaus, medžiotojų ir klajoklių gėrimo, iki alaus, kurio gamyba susijusi su žemdirbyste ir sėsliuoju gyvenimo būdu. Gilinsimės į alaus gamybos procesus, žvalgys
Bala žino. Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys
Bala žino. Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys
Paremijos – kalbos prieskonis ar dalis tautos DNR?
Būtų sunku rasti žmogų, kuris kalbėdamas nevartotų vieno kito sparnuotesnio pasakymo. Iš šeimos, draugų perimtos tradicinės patarlės, posakiai; iš filmų, laidų, dainų, vaizdo įrašų socialinėje medijoje atkeliavusios frazės ar net pačių sukurti situaciniai pasakymai tampa mūsų kalbinės tapatybės dalimi. Duok durniui kelią, kaip pasiklosi – taip išsimiegosi, žodis – ne žvirblis – tai tik keli pavyzd
Grybų karalystė etnomikologo žvilgsniu
Vos tik iš miško paklotės išlenda pirmosios voveraitės ir baravykai, tautiečiai lyg užkerėti meta visus darbus, pamiršta miestų asfaltą ir masiškai plūsta į miškus – grybauti. Tarsi grybai būtų ne tik maistas, bet ir dvasinė terapija, kolektyvinė meditacija ar net savotiška sporto šaka su slaptu konkurencijos prieskoniu. Tačiau štai paradoksas: išgirdę ką nors šnekant ne visai gudriai, sakom, „nus
Mistiniai ekspedicijų radiniai: apie vėles ir vaiduoklius
Šioje „Bala žino“ laidoje kviečiame pasinerti į šiurpius pasakojimus apie įvairaus plauko antgamtines būtybes – nuo bildukų ir vaiduoklių iki šmėklų bei persekiojančių piktųjų dvasių. Remdamiesi Šiaurės Lietuvoje vykusių ekspedicijų metu surinktais liudijimais, aptarsime žmonių prisiminimus apie nepaaiškinamus reiškinius. Dėmesį skiriame Pagramančio vaiduoklio istorijai ir šviesios atminties patei
Vilkolakių pėdsakais
Daugeliui turbūt gerai žinomas posakis „Bijai vilko, neik į mišką“. Tačiau ką daryti, kai tasai vilkas ateina pas tave? Žinoma, kalbame ne apie paprastą vilką, o apie vilkolakį (vilktaką, vilkatą, vilktrasą…), pas kurį drąsos, anot lietuvių tautosakos, būdavę tikrai daugiau nei pas eilinį miško pilkį. Ši visoje Europoje gerai žinoma mitologinė būtybė yra sulaukusi įvairių tyrėjų dėmesio, o apie li
Rašto galia: juodosios knygos ir burtininkai
Vos tik prabylama apie burtus, daugeliui mūsų prieš akis iškyla stereotipinis senos, kumpanosės raganos portretas, vakarietiškoje sąmonėje įsitvirtinęs su 1939 m. „Ozo šalies burtininko“ ekranizacija. Tačiau kerėjimai, gebėjimas gydyti ar ateities spėjimas nebuvo tik raganų „profesinis laukas“. Raganiais, čiornaknyžnikais, kerėtojais, magais, žadėtojais, žyniais ir dar galybe kitų vardų vadinti vy
Nesek pasakų, arba apie gyvenimą kaip pasakoje
Kodėl prašome nesekti pasakų, kai kažkuo netikime, tačiau patys norime gyventi kaip pasakoje? Laidos „Bala žino“ autoriai kviečia pažvelgti į pasakas iš įvairių perspektyvų ir aptarti jų kilmę bei ryšį su realybe ir kitais tautosakos žanrais. Galų gale, ar pasakos tikrai skirtos vien vaikams, o gal jose slypi ir suaugusiesiems aktualios temos bei prasmės. Pokalbio viešnia – pasakų tyrėja dr. Jūrat
Tarpukario tinderis
Vasarą į LRT Klasikos eterį sugrįžta tautosaką ir folklorą šiuolaikiniu žvilgsniu nagrinėjanti laida „Bala žino“. Meilės paieškos, vilkolakiai ir burtininkai, pasakos ir jų reikšmė, visuomenės santykiai – tai tik dalis temų, aptariamų kartu su laidos svečiais, mėginant išryškinti mažiau žinomus tradicinės kultūros aspektus bei siekiant jei ne sugriauti, tai bent jau paklibinti nusistovėjusius ster
Lietuviškos mįslės: ir vaikams, ir suaugusiems
Mįslės, minklės ir galvosūkiai – sumanumą, kūrybiškumą ir žaismingumą skatinantys smulkieji tautosakos kūrinėliai, skirti toli gražu ne vien vaikams. Kokios mįslės buvo menamos mažiesiems, o kokios jau jiems nebegirdint? Apie žanro aktualumą, ypatumus, senas ir naujas žanro praktikas ir net mįslių minimo „vakarėlius“, prie kurių vis dar galima prisijungti, kalbamės su Lietuvių literatūros ir tauto
Tradiciniai sapnų pasakojimai: kodėl verta užversti sapnininką?
Folkloriniai sapnų pasakojimai liudija, kad tradicinėje kultūroje sapnas buvo suprantamas ne tik kaip asmeninis potyris, bet ir veikė kaip tam tikras bendruomeninio žinojimo būdas. Bet ar galėjo sapnai inicijuoti tam tikrus žmogaus veiksmus, lemti sprendimus? Apie tai, kodėl sapnų pasakojimai gali būti suprantami kaip kultūrinis, bendruomeninis, tradicinis reiškinys, kalbamės su Lietuvių literatūr
Baimė: tarp emocinės būsenos ir ligos
Iš baimės dūšia į užkulnį nulindo, Iš baimės nė liežuvis nekleba, Baimės akys didelės – tai tik kelios iš galybės žinomų lietuviškų patarlių. Išties, baimė – tai viena iš stipriausių emocinių būsenų, kurią žmogus gali patirti. Lietuvių tautosakoje netrūksta pasakojimų, atsiradusių siekiant specialiai pagąsdinti, pašiurpinti klausytojus – juk ir dabar daugeliui puikiai pažįstamas jausmas, kai išgir
Kaip kraštovaizdyje atpažinti šventumą? Vietovės skaitymo ypatumai
Kiek iš mūsų keliaudami susimąstome, ką mums sako pro automobilio langą prabėgantis, minant dviračiu ar einant pėsčiomis kažkur regos lauko periferijoje neretai liekantis kraštovaizdis? Be abejonės, kai vykstame į lankytinas vietas, neretas jau būname pasidomėję jų istorija, tačiau jeigu technologijas išjungtumėme, o knygas padėtumėme į šoną – ar mokėtumėme skaityti… vietą? O kaip atskirti tas vie
Talkos – nuo kolektyvinio darbo iki kolektyvinio juoko
Talka – tai kolektyvinis darbas, kuriame dažniausiai dalyvaudavo vyrai ir moterys, o taip pat mergos, bernai, pusberniai, pusmergės. O kai susirinkdavo štai tokia kompanija – buvo galima tikėtis ir išdaigų, ir erotizmų ir dar bala žino ko... Apie talkų fenomeną, patalkių vakarėlius, išdaigas, erotizmus ir jaunuolių bendravimo ypatumus kalbame su etnologu, dr. Žilvyčiu Šakniu. (S)Laidos vedėjai: Ma
Nepadorios dainuškos: lėkštas juokas ar ritualo reliktas?
Nepadoriosios dainos arba talalinės – itin paplitusi ir svarbi tautosakos dalis, tačiau atvirai šnekėti šia tema vis dar privengiama. Ar nešvankybės dainuotos tik dėl juoko? O gal nepadoraus pobūdžio dainelėse galima ieškoti gilesnių mitologinių sąsajų ar net ritualo reliktų? Po šią klampią temą braidome su dainų tyrinėtoja dr. Brone Stundžiene. (S)Ved. Martynas Vingrys ir Asta Skujytė-Razmienė
Daina kaip kultūros išteklius
Daina ilgą laiką veikė kaip tam tikras gyvenimo vyksmų žymuo, įritminimo ir ritualo būdas, bet drauge ir kaip visiškai natūrali, įprasta kasdienio gyvenimo dalis. O kaip yra šiandien? Kiek daina (nepaisant žanro ar kilmės) yra svarbi šiandieniniam žmogui ir kaip ji veikia? Šiandien apie dainą kaip kultūros išteklių kalbamės su etnomuzikologe, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresniąja
Užkalbėjimai: kokia galia slypi žodžiuose?
Vardijimai, nukalbėjimai, ažužadėjimai – tai tik keli pavyzdžiai, kaip įvairiuose Lietuvos regionuose tebevadinama tai, ką tautosakos tyrinėtojai įvardija kaip užkalbėjimus – magines žodines formules. Apjungiantys liaudišką magijos ir medicinos tradiciją, užkalbėjimai buvo pasitelkiami pačiose įvairiausiose gyvenimo situacijose. Tačiau ar išties įmanoma vien žodžiu pagydyti įvairias ligas, įžiebti
„Blogosios ligos” tarpukario visuomenėje
Folkloristai tautosakos tekstuose neretai ieško visuomenės pokyčių ir įvykių aidų, galinčių praplėsti, papildyti ar paliudyti istorinių šaltinių medžiagą. Tačiau ne visada tai sekasi: XIX a. pab. - XX a. pirmojoje pusėje užfiksuoti tautosakos tekstai praktiškai neliudija buvus lytiškai plintančių (tuo metu vadintų venerinėmis) ligų tuometinėje visuomenėje, nors statistiniai duomenys, gydytojų reiš
Kaip lietuviai aiškino lytiškumą?
Nepadorūs pasakojimai ilgą laiką nesulaukė mokslininkų dėmesio, o dėl vyravusių dorovinių ir moralinių idėjų seksualinio turinio medžiaga buvo paliekama nuošalyje. Folkloro kūriniai, kuriuose yra vulgarių detalių ar pikantiškų siužetų, Europoje nebuvo spausdinami, o moksliniuose kataloguose tik užsimenama apie tokių tekstų egzistavimą, nepateikiant nuorodų ar išsamesnių aprašymų. Metas išbristi iš
Tradicinė lietuviškoji kultūra šiuolaikinėje muzikoje
Besitelkiantys sutartinių giedojimo ratai, pasidainavimų susibūrimai, baltiškosios kultūros įkvėpti muzikos festivaliai šiandien jokia naujiena. Tačiau kas už to slypi? Kaip tradicinė lietuviškoji kultūra veikia šiandien ir kodėl ji svarbi šiuolaikiniam žmogui? Apie tai, ką komunikuoja šiuolaikinės muzikos kūrėjai, įkvėpimo ieškantys liaudies dainose, kaip XXI a. lietuviui patirti, prisijaukinti t
Kuo tautosakos rinkėjų darbas panašus į nuotykių ieškotojų?
Kada ir kodėl prasidėjo nuoseklus tautosakos rinkimas? Kaip intensyviai jis vyko ir su kokiais iššūkiais susidūrė? Kuo tautosakos rinkėjų darbas panašus į nuotykių ieškotojų? Ar yra, ko užrašinėti neverta? Galiausiai, ar kada nors išnyks jau antrą šimtmetį gyvuojanti nuostata, kad visas folkloras jau užrašytas ir nebėra ką rinkti? Apie tautosakos rinkimo ištakas, iniciatorius ir organizatorius, fo
